Rugsėjo 4-ąją minima šv. Rozalija, Palermo miesto ir visos Italijos Sicilijos salos globėja. Pasak bažnytinės tradicijos, XII amžiuje ji atsisakė primestos santuokos ir apsigyveno oloje, o po kelių šimtmečių atrastos jos relikvijos buvo nešamos per maro apimtą Palermą. Tradicija šią procesiją sieja su epidemijos pabaiga.

Rozalija atsisakė primestos santuokos

Patikimų istorinių duomenų apie Rozalijos gyvenimą išliko labai mažai, todėl jos biografijoje faktai persipina su žodine tradicija ir hagiografiniais, šventųjų gyvenimus pasakojančiais, tekstais. XVII amžiaus istorikas Ottavio Gaietani ilgai mėgino surinkti patikimų žinių apie Rozaliją, tačiau jų nerado ir 1620 metais mirė nebaigęs tyrimo.

Pagal „Bernardinai.lt“ perteiktą tradiciją, Rozalija buvo kunigaikščio Sinibaldo, Sicilijos karaliaus Guljelmo I pusbrolio, duktė. Tėvas ją buvo pažadėjęs vietos didikui, tačiau sužadėtuvių arba, pagal kitą pasakojimo versiją, vestuvių išvakarėse mergina atsisakė primestos santuokos ir paliko namus.

Iš pradžių Rozalija slėpėsi Kviskvinijos kalnuose Sicilijoje. Tėvo ir sužadėtinio surengtos paieškos buvo bevaisės. Vėliau ji persikėlė į nuošalią olą ant Pelegrino kalno prie Palermo ir ten gyveno kaip atsiskyrėlė.

Kviskvinijos oloje Šv. Stepono dominikonų vienuolyno darbininkai aptiko lotyniško įrašo fragmentų. Juose Rozalija įvardijama Sinibaldo dukterimi ir sakoma, kad ji oloje apsigyveno iš meilės Jėzui Kristui.

Neaiški lieka ir jos mirties data. „Bernardinai.lt“ nurodo, kad Rozalija mirė maždaug 1160 metais, o kituose bažnytiniuose pasakojimuose minima 1170 metų rugsėjo 4-oji.

Palaikų radimą lydėjo komisijų abejonės

1624 metais Palermą apėmė maro epidemija, kuri, kaip nurodoma viename šiuolaikiniame Vatikano leidinio pasakojime, pareikalavo apie 10 tūkst. gyvybių.

Palermo katedros chronologijoje pasakojama, kad 1624 metų gegužę serganti Girolama La Gattuta patyrė regėjimą. Pasak bažnytinės tradicijos, jame Rozalija moteriai nurodė, kur Pelegrino kalno oloje yra jos palaikai. Žmonių kaulai nurodytoje vietoje buvo rasti tų pačių metų liepos 15 dieną.

Palermo arkivyskupas kardinolas Giannettino Doria sudarė medikų ir teologų komisiją, tačiau pirmieji tyrėjai abejojo palaikų autentiškumu. Jų vertinimu, oloje rasti kaulai galėjo priklausyti keliems žmonėms.

Padėtis pasikeitė po maro palaužto Palermo gyventojo Vincenzo Bonello pasakojimo apie Rozalijos regėjimą. Kardinolas sušaukė naują komisiją, kuri 1625 metų vasarį nusprendė, kad tarp rastų palaikų yra jaunos moters kūnas, ir pripažino juos Rozalijos relikvijomis.

Procesija tapo maro pabaigos simboliu

1625 metų birželio 9 dieną Rozalijos relikvijos buvo nešamos per Palermą iškilmingoje procesijoje. Bažnytinė tradicija šį įvykį sieja su epidemijos slūgimu, nors viename iš pasakojimų pažymima, kad liga jau buvo pradėjusi trauktis.

Tų pačių metų rugsėjo 3 dieną kardinolas Doria leido atnaujinti laisvą žmonių, gyvūnų ir prekių judėjimą ir oficialiai paskelbė maro pabaigą. 1630 metais popiežiaus Urbono VIII sprendimu Rozalijos vardas buvo įrašytas į Romos martirologą – oficialų Katalikų Bažnyčios minimų kankinių ir šventųjų sąrašą.

Rozalijos kultas Palerme išliko gyvas iki šių dienų. 2026 metų liepos 14-ąją miestas surengė jau 402-ąją šv. Rozalijos šventę, o liepos 15 dieną Palermo gatvėmis tradiciškai buvo nešama urna su jos relikvijomis.