Lietuvos aplinkosaugos sistema dažnai neužkerta kelio žalai, o tik imituoja veiklą ir leidžia teršėjams savo sąnaudas perkelti visuomenei, teigia duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto dėstytojas ir Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas Svajūnas Plungė. Jis ragina pertvarkyti Aplinkos ministeriją ir aukščiausių šalies vadovų darbą vertinti pagal audituojamus aplinkos rodiklius.
Aplinkos būklę gerino ir ekonomikos nuosmukis
Daugiau kaip 20 metų aplinkosaugos sektoriuje dirbantis S. Plungė pripažįsta, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos aplinkos būklė pagerėjo. Vis dėlto didelę šio pokyčio dalį jis sieja ne su valstybės aplinkosaugos politika, o su sovietinės pramonės žlugimu, ekonominiu nuosmukiu ir gyventojų skaičiaus mažėjimu.
Autorius nurodo, kad gyventojų sumažėjo maždaug ketvirtadaliu. Oficialūs duomenys rodo, jog nuo 3,7232 mln. žmonių 1990 metais Lietuvos gyventojų skaičius iki 2,887 mln. 2026 metų rugpjūtį sumažėjo apie 22,5 proc.
Tarp realių pažangos pavyzdžių S. Plungė išskiria Europos Sąjungos lėšomis pastatytas ar atnaujintas nuotekų valyklas, geresnį teršalų išvalymą ir ES direktyvų paskatintą technologijų modernizavimą.
2014–2020 metų ES investicijų vertinime nurodyta, kad vandens tiekimo paslaugos pagerintos daugiau kaip 370 tūkst., o nuotekų tvarkymo – daugiau kaip 1 mln. Lietuvos gyventojų. Didžiajai jų daliai pagerėjimą suteikė investicijos į miestų ir rajonų nuotekų valyklas.
Teigiamai vertinamas ir laisvos žiniasklaidos vaidmuo viešinant aplinkosaugos pažeidimus, tarp jų – bendrovės „Grigeo“ paslėptus nuotekų vamzdžius bei kirtimus saugomų teritorijų miškuose. S. Plungė taip pat pripažįsta valstybės institucijų vykdomo aplinkos monitoringo svarbą.
Ministerija pernelyg susitelkė į statybų reguliavimą
S. Plungės vertinimu, viena sisteminių problemų yra pačios Aplinkos ministerijos funkcijų sandara. Dabartinė ministerija buvo įsteigta 1998 metais, Aplinkos apsaugos ministerijai perdavus dalį Statybos ir urbanistikos bei Žemės ir miškų ministerijų funkcijų.
Autorius mano, kad dėl tokio institucinio palikimo ministerijos veikloje per daug dėmesio tenka statybų reguliavimui, o pati aplinkosauga lieka paraštėse.
Jo teigimu, per 35 metus tik vienas aplinkosaugos sektoriaus atstovas tapo aplinkos ministru ir po dvejų metų neteko pareigų. Oficialioje ministerijos istorijoje nurodoma, kad Kęstutis Navickas šias pareigas ėjo 2016–2018 metais.
S. Plungė siūlo vietoj dabartinės institucijos steigti atskirą Aplinkosaugos ministeriją ir jai suteikti daugiau išteklių bei kompetencijų. Ministro, premjero ir prezidento veiklą, anot jo, reikėtų vertinti pagal kasmet viešai skelbiamus ir nepriklausomai audituojamus aplinkos rodiklius.
Žemės ūkio tarša išlieka pagrindine vandens problema
Kaip ryškiausią sistemos neveiksmingumo pavyzdį S. Plungė pasirenka intensyvią augalininkystę. Jo teigimu, Lietuvoje daugiausia auginami eksportui skirti kviečiai ir rapsai, o buvęs ministras K. Navickas tokį žemės ūkio modelį yra pavadinęs valstybės užsakymu.
Autorius šį modelį sieja su subsidijomis, grūdų eksportu į Saudo Arabiją ir ūkininkų protestais, per kuriuos traktoriai buvo suvažiavę į pagrindinę Vilniaus gatvę – Gedimino prospektą.
S. Plungė tvirtina, kad mineralinių trąšų naudojimas realiai neribojamas, o sunaudoti jų kiekiai nėra sistemingai renkami ir stebimi. Todėl, jo vertinimu, ūkininko sprendimus pirmiausia lemia papildomo derliaus teikiama ekonominė grąža.
Tačiau šį teiginį iš dalies paneigia 2026 metų birželio 23 dieną galiojusi oficiali tvarka. Ji taikoma ūkiams, tręšiantiems ne mažiau kaip 10 hektarų, ir reikalauja laikytis rekomenduojamų maksimalių normų, atlikti dirvožemio tyrimus arba parengti konkretaus lauko tręšimo planą.
Žemės ūkio ministerija taip pat nurodo, kad mineralinių ir organinių trąšų naudojimo duomenys registruojami Paraiškų priėmimo informacinės sistemos trąšų apskaitos posistemyje arba elektroniniame ar popieriniame žurnale. Taigi tam tikra trąšų naudojimo apskaita Lietuvoje egzistuoja.
Vis dėlto platesnį S. Plungės susirūpinimą pagrindžia Aplinkos apsaugos agentūros duomenys: pagal azoto rodiklius geros būklės neatitinka apie 40 proc. Lietuvos upių ir 5 proc. ežerų. Pagrindine kliūtimi pasiekti gerą vandens būklę įvardijama pasklidoji žemės ūkio tarša, ypač intensyvus mineralinių trąšų naudojimas.
Autoriaus vertinimu, vandens telkinių atkūrimo, prarastų rekreacijos galimybių ir kitos išorinės trąšų naudojimo sąnaudos gali šimtus ar net tūkstančius kartų viršyti konkretaus ūkininko gautą papildomą naudą.
Publikacija yra asmeninė S. Plungės nuomonė. Joje nepateikiami Aplinkos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, ūkininkų organizacijų ar kitų kritikuojamų institucijų atsakymai.
