Italijos Florencijos karmelitei šv. Marijai Magdalietei de Paci priskiriamas 1587 m. birželio 16 d. regėjimas, per kurį ji esą apie dvi valandas stebėjo skaistykloje apvalomas sielas. Seserų vienuolių užrašytame pasakojime šiurpūs kančios vaizdiniai derinami su viltimi: sielos išliko ramios, nes žinojo būsiančios išganytos.
Regėjimas prasidėjo praėjus dviem dienoms po brolio mirties
Jaunesnysis šventosios brolis Alamannas de’ Pazzi, vadovavęs tuometinės Italijos Toskanos karinėms pajėgoms, mirė 1587 m. birželio 14 d. Vienuolyno seserų užrašuose teigiama, kad už jį besimeldžianti Marija Magdalietė po dviejų dienų regėjo jo sielą skaistykloje.
Pasak užrašyto jos aiškinimo, Alamanno padėtį lengvino jo nuoširdumas, labdaringumas, vargšams duota išmalda ir mirties patale priimta Dievo valia. Tačiau jis dar turėjo būti apvalytas nuo aplaidumo bei nuodėmių padarinių.
Birželio 16-osios vakarą Marija Magdalietė buvo vienuolyno sode su kitomis vienuolėmis. Atsiskyrusi nuo jų, ji pateko į ekstazės būseną ir pradėjo vaikščioti aplink visą sodą, protarpiais sustodama. Vadinamoji jos kelionė per skaistyklą truko maždaug dvi valandas.
Vienuolės užrašė mačiusios išblyškusį jos veidą, virpančias rankas ir susigūžusią laikyseną. Jos taip pat girdėjo Mariją Magdalietę maldaujant gailestingumo kenčiančioms sieloms. Vėliau karmelitė aiškino pati nepatyrusi regėtų kančių – ji kentėjusi iš atjautos, stebėdama kitų skausmą.
Simbolinės bausmės vaizdavo skirtingas žmonių ydas
Užrašytame regėjime Mariją Magdalietę lydėjo jos angelas sargas. Išsigandusi matomų vaizdų ji taip pat šaukėsi XIV amžiaus italų šventosios Kotrynos Sienietės pagalbos.
Pasakojime išskiriamos sielos, apvalomos nuo veidmainystės, neklusnumo, nekantrumo, melo, godumo, puikybės ir nedėkingumo Dievui. Šios ydos perteikiamos simbolinėmis bausmėmis: neklusnieji nešė sunkius svorius, nekantrieji buvo tarsi spaudžiami, melagiams į gerklę piltas išlydytas švinas, o godūs žmonės vaizduoti niekada negalintys pasisotinti.
Vis dėlto esminiu regėjimo motyvu tapo kančios ir vilties paradoksas. Marija Magdalietė stebėjosi, kad apvalomos sielos, nors ir kenčia, išlieka ramios bei džiugios, nes žino, kad bus išganytos.
Šaltinyje aprašomas ir atskiras regėjimas apie mirusios vienuolės sielą. Ji esą pasirodė apsupta liepsnų, tačiau vilkinti spindinčiu baltu drabužiu, valandą adoravo prie altoriaus, o pasibaigus apsivalymui pakilo į dangų.
Išsamų pasakojimą apie skaistyklos regėjimą savo veikale pateikė jėzuitas François-Xavier Schouppe. Jis rėmėsi šventosios biografo, italų kunigo Vincenzo Cepari, aprašymu.
Bažnyčia privačių regėjimų nelaiko pomirtinio pasaulio žemėlapiu
Marija Magdalietė de Paci gimė Florencijoje 1566 m. balandžio 2 d., karmelitės abitą priėmė 1583 m. sausio 30 d., o mirė 1607 m. gegužės 25 d. Popiežius Klemensas IX ją kanonizavo 1669 m. balandžio 28 d.
Jos mistines patirtis registravo vienuolyno bendruomenės seserys. Popiežius Benediktas XVI yra nurodęs, kad išliko penki šių patirčių rankraščiai, o penkerių metų vidinio apsivalymo laikotarpis aprašytas veikale „La Probatione“.
Katalikų Bažnyčios katekizmas tokius regėjimus priskiria privatiems apreiškimams. Jie nepriklauso tikėjimo paveldui ir negali papildyti ar taisyti galutinio Kristaus Apreiškimo, todėl Marijai Magdalietei priskiriamas pasakojimas nelaikytinas tiksliu pomirtinio pasaulio žemėlapiu.
Oficialiame Bažnyčios mokyme skaistykla apibrėžiama kaip galutinis apvalymas žmonių, kurie mirė Dievo malonėje, bet dar nebuvo visiškai nuskaistinti. Jų išganymas laikomas užtikrintu, o šis būvis aiškiai skiriamas nuo pasmerktųjų bausmės. Katekizmas ragina mirusiesiems padėti malda, pirmiausia Eucharistijos auka, taip pat išmalda, atlaidais ir atgailos darbais.
