Šventojiškis kraštotyrininkas ir archeologas Mikelis Balčius, neseniai apdovanotas už gintaro žvejybos tradicijų bei Mažosios Lietuvos paveldo puoselėjimą, linki kiekvienam stengtis likti kuo arčiau savo genties ištakų. Spalio 5 dieną paskelbtame Agnetės Benetytės interviu jis pasakoja, kaip vaikystėje prasidėjusios gintaro paieškos nuvedė prie archeologinių atradimų, Šventosios istorijos tyrimų ir kuršių kultūros saugojimo.

Apdovanojimas įvertino gintaro žvejybos tradicijų saugotoją

„Garbingo gintaro žvejo“ apdovanojimas M. Balčiui įteiktas rugpjūčio 29 dieną Pajūrio regioniniame parke vykusių Karklės bendruomenės šventės „Menkinė“ ir „Senovinės ugnies nakties“ renginių metu.

Medalis pagamintas pagal Karklėje rastą XIX amžiaus pabaigos gintaro žvejo žetoną su vokišku įrašu „Königliche Bernsteinwerke / Karkelbeck“. 2020 metais pradėta apdovanojimo tradicija siekiama pagerbti gintaro žvejybos amato puoselėtojus ir Mažosios Lietuvos paveldo saugotojus.

M. Balčiui medalį įteikė ankstesni laureatai Igoris Osnač ir Audrius Lukauskas. Jį apdovanojus, bendras šio įvertinimo laureatų skaičius pasiekė 15.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos direktorius Darius Nicius M. Balčių pavadino pavyzdžiu, kaip pagarba savo kraštui gali virsti reikšmingais jo istorijos saugojimo darbais.

Vaikystės paieškos nuvedė prie neolito gyvenvietės

Mikas Kostas Balčius gimė 1948 metų gruodžio 11 dieną Šventojoje, senojoje kuršininkų, dar vadinamų Šventosios latviais, šeimoje. Palangos savivaldybės pateikiamoje biografijoje nurodoma, kad pagal etninę grupę jis yra kuršis.

Gintaru M. Balčius susidomėjo dar vaikystėje, vaikščiodamas jo ieškoti Šventosios pajūryje. Vėliau šis pomėgis susipynė su domėjimusi archeologija, senienomis, Šventosios praeitimi ir kuršių istorija.

Pasak M. Balčiaus, šventojiškiai gintaro ieško ne vien pajūryje. Jo randama ir vadinamojoje „Diža Pelkėje“ bei aplinkiniuose laukuose, nes Šventoji stovi virš buvusio jūros dugno, kurį dengia smėlio, dumblo ir durpių nuosėdos.

Šaltiniai skirtingai nurodo pirmųjų M. Balčiaus archeologinių radinių datą. Lietuvos archeologijos draugija ir apdovanojimo rengėjai mini 1965 metus, o Palangos savivaldybės biografijoje rašoma apie 1966-uosius. Radiniai buvo aptikti melioruojant Šventosios apylinkių laukus.

Šie atradimai paskatino pradėti archeologinius tyrimus M. Balčiaus senelio žemėje Šventojoje. Ten buvo aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Palangos savivaldybės duomenimis, vėlesni tyrimai atskleidė III–II tūkstantmečiais prieš mūsų erą datuojamas gyvenvietės liekanas, o M. Balčius ilgainiui surado daugiau kaip 40 akmens amžiaus stovyklavimo ir gyvenimo vietų.

Jo privačioje kolekcijoje sukaupta įvairių Šventosios archeologinių ir istorinių radinių: segių, kabučių, diržų apkalų, sagų, žiedų, tauro ragų bei akmens kirvių. Tėvų name šventojiškis įkūrė neoficialų iškasenų ir senienų muziejų. Jame saugomi archeologiniai radiniai, antikvariniai baldai, seni žvejybos ir amatų įrankiai, knygos, nuotraukos, monetos bei buities daiktai.

Kuršių kultūrą puoselėja tris dešimtmečius

M. Balčius domisi ir numizmatika, yra paskelbęs šios srities straipsnių. Kartu su Eugenijumi Ivanausku jis parengė knygų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetas ir Lietuvoje rastas Napoleono Didžiosios armijos uniformų sagas.

1996 metais M. Balčius įkūrė Lietuvos kuršių draugiją, kurios tikslas – puoselėti kuršių kultūrą ir tradicijas. Už draugijos veiklą bei tradicijų saugojimą Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga 2001 metais jį apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu.

2019 metų gegužės 30 dieną M. Balčiui taip pat suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Šis įvertinimas skirtas už išskirtinius nuopelnus Šventajai ir Palangai bei indėlį tyrinėjant krašto istoriją ir archeologiją.