Tikriausiai negalėjo būti blogesnės savaitės perskaityti Paulo Lyncho romaną „Pranašų giesmė“. Ši kraupi knyga, daugelio tituluojama kaip labiausiai nerimą sukelianti, viliojo savo Bookerio apdovanojimu ir įvairiais pagiriamaisiais žodžiais ant viršelio ir jo priešlapiuose. Tik artėjant knygos pabaigai tenka pasidomėti, kad ši knyga įkvėpta Sirijos, Ukrainos ir Palestinos istorijų, tik perkelta į labiau pažįstamą, artimesnę Europos Sąjungos skaitytojui Airiją. Airių tradicija pasireiškia ir knygos pasakojimo stiliuje – čia nėra pastraipų, tiesioginės kalbos, citatų, viskas yra viena ilga klaustrofobiška mintis, padalyta tik į skyrius ir dalis. Tenka tik dėkoti Jamesui Joyce`ui, kad savo įtakingoje kūryboje paliko kablelių ir taškų.
Source link
Gildas Aleksa. Pasaulio pabaiga visada yra vietinės reikšmės įvykis
